Hipnozė
Hipnozė – tai būsena, pasižyminti padidėjusia suvokimo ir vaizduotės jautrumu, sumažintu periferiniu sąmoningumu ir padidėjusia geba reaguoti į įkalbėjimus. Tai taip pat gali reikšti ir metodus, kuriais tokia būsena sukuriama. Hipnozė nėra miegas ar sąmonės netekimas, o kaita dėmesio ir suvokimo koncentracijoje. Lietuvoje hipnozė laikoma psichologiniu reiškiniais ir terapiniu įrankiu, o jos taikymas reguliuojamas įstatymų ir etikos kodeksų.
Apibrėžimas ir esmė
Hipnozė yra sąveikos tarp hipnotizuojančio asmens (hipnotizatoriaus) ir hipnotizuojamojo (paciento ar kliento) procesas, kurio metu hipnotizuojamasis patenka į pakeistą psichofiziologinę būseną. Šioje būsenoje jis gali patirti padidėjusį dėmesį, sutelktumą, atminties atkūrimo galimybes ir ypač jautrumą įkalbėjimams. Svarbu pabrėžti, kad asmuo hipnozės metu išlaiko savo valią, etinius principus ir negali būti priverstas daryti tai, ko nesutiktų įprastoje būsenoje. Hipnozė dažnai naudojama kaip hipnoterapija – psichoterapijos forma, integruojanti hipnozę į gydymo procesą.
Istorija
Pasaulinėje istorijoje hipnozės šaknys siekia senovės šamanizmo ir transo būsenų ritualus. Kaip mokslinė ir medicininė disciplina ji pradėta formuoti XVIII a. vokiečių gydytojo Franco Anton Mesmerio, kurio „animalinio magnetizmo“ teorija (mezmerizmas) sulaukė didelio dėmesio. XIX a. prancūzų neurologas Žanas Martenas Šarkas ir škotų chirurgas Džeimsas Breidas (kuris ir sukūrė terminą „hipnozė“ iš graikų kalbos žodžio „hypnos“ – miegas) svariai prisidėjo prie jos įtvirtinimo medicinoje.
Lietuvoje hipnozės istorija glaudžiai susijusi su medicinos ir psichologijos raida. Pirmieji hipnozės taikymo atvejai dokumentuoti XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, kai ją tyrinėjo ir praktikavo psichiatrai ir neuropatologai, dirbę Vilniaus, Kauno ir kitų miestų ligoninėse. Tarpukariu hipnozė buvo laikoma eksperimentiniu metodu. Sovietmečiu oficialioji medicina hipnozę vertė dviprasmiškai: ji buvo taikoma kai kuriose klinikose (pvz., skausmui malšinti ar priklausomybėms gydyti), tačiau kartais kritikuojama kaip „burtais panaši praktika“. Nepriklausomybės atkūrimas atvėrė galimybes platesniam mokslinių tyrimų ir tarptautinių metodikų įsisavinimui.
Tipai
Hipnozė skirstoma į kelis pagrindinius tipus, priklausomai nuo metodo ir taikymo:
- Klasikinė (autoritarinė) hipnozė – tiesioginio įkalbėjimo ir įsakymų stilius, kai hipnotizuotojas aktyviai duoda instrukcijas.
- Eriksoninė hipnozė – vadinamoji netiesioginė arba leidžiamoji hipnozė, kurią sukūrė psichiatras Miltonas Eriksonas. Ji remiasi metaforomis, istorijomis ir leidžia klientui patiems pasiekti reikiamas išmastas.
- Savaiminė (autohipnozė) – būsena, kurią asmuo sukelia sau pats, naudodamas tam tikrus pratimus ir įkalbėjimus. Plačiai naudojama stresui valdyti ir saviugdai.
- Regresinė hipnozė – metodas, kuriuo siekiama grįžti į ankstesnes gyvenimo patirtis, net ir į vaikystę, siekiant išspręsti dabartines psichologines problemas. Daugiau informacijos rasite straipsnyje Regresinė hipnozė.
- Kognityvinė-behavioristinė hipnoterapija – hipnozės integravimas į kognityvinės elgesio terapijos metodus, ypač paplitęs šiuolaikinėje Lietuvos praktikoje.
Moksliniai tyrimai
Hipnozės efektai yra neurofiziologiškai patvirtinti. Smegenų tyrimai naudojant funkcinę magnetinio rezonanso tomografiją (fMRT) ir pozitronų emisinę tomografiją (PET) parodė, kad hipnozės būsenoje aktyvuojami skirtingi smegenų regionai, susiję su dėmesiu, emocijų ir kūno vaizdo reguliavimu. Pavyzdžiui, hipnozė gali sumažinti aktyvumą smegenų srities, atsakingos už sąmoningą kūno suvokimą, ir pakeisti skausmo apdorojimą.
Lietuvoje hipnozės tyrimai vykdomi keliuose universitetuose, pvz., Vilniaus universiteto (VU) ir Mykolo Romerio universiteto (MRU) psichologijos katedrose, taip pat Lietuvos hipnozės ir hipnoterapijos asociacijoje (LHHA). Tyrimai dažniausiai koncentruojasi į hipnozės taikymą stresui, nerimui, fobijoms, skausmo valdymui ir sportininkų pasirengimui. Nors hipnozė pripažįstama veiksminga daugeliu atvejų, mokslininkai pabrėžia individualų jautrumą hipnozei (hipnotizuojamumą), kuris skiriasi tarp žmonių.
Taikymas
Hipnozė Lietuvoje taikoma įvairiose srityse:
- Medicinoje ir psichologijoje: kaip pagalbinė priemonė gydant nerimo sutrikimus, depresiją, fobijas, stresą, trauminį stresą (PTSS), raumenų įtampą, nemigą. Naudojama ir kaip analgezija mažinant skausmą gimdymo, odontologinių procedūrų ar chirurgijos metu.
- Sporto psichologijoje: padeda sportininkams tobulinti koncentraciją, įveikti baimę varžybose, vizualizuoti sėkmę ir atkurti jėgas po traumų.
- Pedagogikoje: padeda mokiniams ir studentams kovoti su egzaminų stresu, tobulinti atmintį ir mokymosi įgūdžius.
- Verslo ir asmeninėje veikloje: naudojama viešojo kalbėjimo baimės įveikimui, komunikacijos įgūdžių tobulinimui ir asmeniniam tobulėjimui.
- Kūno svorio kontrolėje ir priklausomybių gydyme: kaip vienas iš metodų, padedantis keisti elgesio ir mitybos įpročius, taip pat sumažinti priklausomybę nuo rūkymo.
Teisinė padėtis Lietuvoje
Lietuvoje hipnozė, kaip terapinis metodas, nėra reguliuojama atskiru įstatymu, tačiau jos taikymas gydymo tikslais yra griežtai apibrėžtas. Hipnoterapiją teisiškai gali praktikuoti tik asmenys, turintys aukštąjį medicininį ar psichologinį išsilavinimą ir papildomą hipnoterapijos kvalifikaciją. Tai paprastai yra gydytojai (psichiatrai, neurologai), psichologai ar klinikiniai psichoterapeutai. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu nustatyti psichoterapijos teikimo reikalavimai, kurie taikomi ir hipnoterapijai. Asmenys, neturintys medicininių kvalifikacijų, gali teikti hipnozės paslaugas tik saviugdos, relaksacijos ar pramogų tikslais, tačiau negali reklamuoti jų kaip medicininio gydymo. Už neteisėtą gydymo praktiką gresia administracinė ar net baudžiamoji atsakomybė.
Kultūrinis požiūris
Lietuvos visuomenėje į hipnozę nusistatymas yra nevienareikšmis. Viena vertus, dėl istorinių priežasčių ir vis dar išlikusių mitų, kai kurie žmonės hipnozę laiko mistine, net magiška praktika, susijusia su „valios atėmimu“. Tai dažnai skatina populiarūs televizijos ir scenos hipnotizierių pasirodymai, kurie pateikia hipnozę kaip spektaklį. Kita vertus, augantis psichologinės sveikatos sąmoningumas ir mokslinės informacijos sklaida skatina vis daugiau žmonių vertinti hipnozę kaip rimtą, pagrįstą ir veiksmingą psichologinio gydymo metodą. Bažnyčia hipnozę įprastai nepripažįsta kaip grėsmę, jei ji naudojama gydymo tikslais ir neprieštarauja etiniams principams, tačiau mistiniai ar spiritizmu paremti jos aspektai gali būti kritikuojami.
Žymūs praktikai Lietuvoje
Lietuvoje yra dirbę ir dirba nemažai specialistų, prisidėjusių prie hipnozės plėtros ir populiarinimo:
- Prof. habil. dr. Vytautas Jurkuvėnas – vienas pirmųjų Lietuvoje, plačiai tyrinėjęs ir taikęs hipnozę medicinoje, ypač chirurgijoje ir skausmo terapijoje.
- Dr. Antanas Vinkus – psichiatras, hipnoterapeutas, ilgametis hipnozės mokymų Lietuvoje lektorius ir vienas iš Lietuvos hipnozės ir hipnoterapijos asociacijos steigėjų.
- Rima Žilinskienė – psichologė, hipnoterapeutė, aktyvi mokslininkė, publikavusi straipsnių apie hipnozės taikymą vaikams ir suaugusiems.
- Kęstutis Žemaitis – psichoterapeutas, žinomas dėl Eriksoninės hipnozės ir hipnoterapijos mokymų bei praktikos Lietuvoje.
- Lietuvos hipnozės ir hipnoterapijos asociacija (LHHA) – pagrindinė organizacija, vienijanti kvalifikuotus hipnoterapeutus, rengianti seminarus, konferencijas ir skatinanti etinę praktiką.